Baro konfederacija - Baro Konfederacija

Pagrindinis Baro konfederacija

Baro konfederacija

1768 metų vasario 29 dieną Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir bajorai Podolės mieste Bare sudarė konfederaciją – ginkluotą sąjungą.

Tikslas

Kovoti prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos (ATR), jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių (disidentų) teisių sulyginimą su katalikais; ginti valstybinį suverenitetą ir stiprinti federacinę valstybę reformomis. Judėjimo svarbiausias centras buvo Lenkija.

Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. vasario 29 d. Bare (Vinicos sritis). Kovos prasidėjo 1768-ųjų balandį ir apėmė beveik visą šalį.

Laikoma, kad tai buvo pirmasis Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos priespaudos bandymas. Baro konfederacija įkvėpė rašytojus ir poetus romantikus, tokius kaip Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ir Žygimantas Krasinskis. Konfederacijos kovotojai jiems buvo kankiniai už tikėjimą, laisvę ir tėvynę.

Skaityti daugiau

Vadovai

Konfederacijos vadovais tapo didikai Michalas Hieronimas Krasinskis, Kazimierzas Pulaskis, Waclawas Rzewuskis ir Joachimas Potockis. Sukilimo vadovu tapo Krasinskis, tuo tarpu karinėms pajėgoms ėmėsi vadovauti Pulaskis. Religiniu konfederatų vadovu buvo kunigas karmelitas Marekas Jandolowiczius, o politiniais ideologais Franciszakas Czackis ir Michalas Wielhorskis.

Prie konfederacijos prisijungė dalis miestiečių ir valstiečių. Lietuvoje aktyviausiai veikė Simonas Kosakovskis, Kauno pavieto pakemeris Dominykas Medekša ir jo sūnus Teodoras Medekša, rotmistras Steponas Šveikauskas ir didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis prie konfederatų prisijungęs 1771 metais. Sėkmingiausi mūšiai vyko Jonavos, Ukmergės rajonuose. Galbūt todėl, kad šiuose regionuose buvo Kosakovskių valdos, kur sukilėliai galėjo rasti prieglobstį, apsirūpinti maistu, pašaru žirgams ir gauti moralinę paramą.

Skaityti daugiau

Simonas Kosakovskis
(1741–1794)

Simonas Martynas Kosakovskis (Szymon Marcin Kossakowski, 1741–1794). Jis gimė pačiame Augusto II valdymo viduryje, kai politinis gyvenimas Abiejų Tautų Respublikoje buvo apmiręs: seimai beveik nesirinkdavo, jokių karų ar kitokių apčiuopiamų pokyčių. Nepalankus metas žmonėms, tiesiog sukurtiems žygiams ir nuotykiams. Tačiau jaunuoliai, turintys ambicijų išgarsėti, padaryti karjerą, vis vien ieškojo būdų veikti.

Simonui Kosakovskiui tokia proga pasitaikė 1761–1763 metais, kai, išmirus Ketlerių giminei, saksų princas Karolis Vetinas bandė įsitvirtinti Kuršo–Žiemgalos kunigaikštystės soste. Nors žygis nepavyko, bet garsiai nuskambėjo, o Kosakovskis pajuto, kad visuomenė linkusi palaikyti, gerbti ir žavėtis jaunais, drąsiais vaikinais, kovojančiais už Tėvynę.

Skaityti daugiau

Adomas Stanislovas Krasinskis
(1714–1800)

Vienas įtakingiausių Baro konfederacijos vadų, be abejonės, buvo Adomas Stanislovas Krasinskis (1714–1800). Naktikovo (Ślepowron) herbo giminės atstovas, labiausiai žinomas kaip Kameneco vyskupas, be abejo, savo gyvenimo kelyje turėjęs ir kitų pareigų.

Jo, gimusio tebevykstant Šiaurės karui (bet jau nebeaktyvioje jo fazėje), laikas šioje Žemėje sutapo su Augusto II epochos pabaiga, Augusto III valdymu ir Stanislovo Augusto Poniatovskio karaliavimu. Galima sakyti, kad Krasinskis – apskritai viena charakteringiausių XVIII amžiaus Lenkijos Karalystės asmenybių.

Skaityti daugiau

Mūšiai

1768 liepos mėnesį Simono Kosakovskio vedami Jonavos, Vilkmergės (dabartinės Ukmergės) apylinkėse būrėsi pirmieji ginkluoti bajorijos būriai. 1768 spalio 10 d. Nesvyžiuje dabartinėje vakarų Baltarusija, vadovaujami Lietuvos konfederatų generalinio maršalkos Karolio Stanislovo Radvilos vadovaujami būriai neatsilaikė prieš Rusijos kariuomenę. 1768 spalio 29 Lietuvos konfederatų būrys patyrė skaudų pralaimėjimą ties Višakio Rūda, šiame mūšyje žuvo Žeimių dvarininko D. Medekšos sūnus Teodoras, kurio pagerbimui Medekša pastatė netoli dvaro koplystulpį. Lenkijoje 1769 metų balandžio 5-ąją laukuose tarp Rogių (Rogi) ir Ivonyčių (Iwonicz) įvyko Kazimiero Pulaskio vadovaujamų konfederatų ir maskvėnų mūšis. 1770 m. rugsėjo 10 d. iki 1772 m. rugpjūčio 18 d. Čenstakavoje įtvirtintame Pauliečių vienuolyne gynėsi Baro konfederacijos padalinys, kuriam vadovavo K.Pulaskis. Jie kelis kartus atrėmė stipresnės Rusijos kariuomenės padalinius bei tapo Abiejų Tautų Respublikos aktyvaus pasipriešinimo simboliais. Kariai ypatingai pamėgo Dievo Motinos paveikslą, dažnai vaizduodami jį ant savo goržetų ir vėliavų.

Lietuvoje 1771 m. birželio 21 netoli Svėdasų S.Kosakovskio vedami sukilėlių būriai, rusus išmintingai įviliojo ties Šventąją į pasalą ir mūšis buvo triuškinamai laimėtas. 1771 m. gegužės 23 d Lanckoronos mūšyje, baro konderatai triuškinamai pralaimėjo prieš pulkininiko Suvorovas armiją. 1771 metų rugsėjo 12-ąją rusų pulkininikas Suvorovas puolė ir užklupo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio vedamus lietuvių būrius visai nepasiruošusius Stolovičiuose, tai turėjo neigiamą įtaką tolimesnei pasipriešinimo eigai. Varšuvoje 1771 metų lapkričio 3 d. pasikėsinta į Stanislovą Augustą Poniatovskį, bandyta jį pagrobti, tačiau jis susitarė su savo pagrobėju J. Kuzma.

1772 metų rugpjūčio 18-ąją, praėjus dviem savaitėm po ATR padalinimo sutarties, rusams pasidavė Čenstakava – simbolinis konfederatų atsparos fortas. Paskutinė konfederatų tvirtovė Zagužo (Zagórz) karmelitų vienuolyne krito 1772 metų lapkričio 28-ąją: apšaudžius rusams, čia kilo didelis gaisras, konfederacijos pasipriešinimas galutinai baigėsi.

Skaityti daugiau

Istorinė reikšmė

Baro konfederacijos pralaimėjimai buvo viena dingsčių Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalyti ATR. Baro konfederacija buvo likviduota po ATR I padalijimo. Konfederacijos pabaiga buvo vieno visuomenės brandos etapo pabaiga ir kito pradžia, virsmo metas. Baro konfederacija tapo vienu iš proveržio momentų tautinės sąmonės istorijoje ir joje nesunkiai galima rasti būdingų bruožų visuose vėlesniuose lenkų bei lietuvių sukilimuose. Taip pat visuomenėje tai paskatino reformų poreikį, kuris realizavosi Ketverių metų seimo laikotarpiu.