Tikslas
Kovoti prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos (ATR), jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių (disidentų) teisių sulyginimą su katalikais; ginti valstybinį suverenitetą ir stiprinti federacinę valstybę reformomis. Judėjimo svarbiausias centras buvo Lenkija.
Vadovai
Konfederacijos vadovais tapo didikai Michalas Hieronimas Krasinskis, Kazimierzas Pulaskis, Waclawas Rzewuskis ir Joachimas Potockis. Sukilimo vadovu tapo Krasinskis, tuo tarpu karinėms pajėgoms ėmėsi vadovauti Pulaskis. Religiniu konfederatų vadovu buvo kunigas karmelitas Marekas Jandolowiczius, o politiniais ideologais Franciszakas Czackis ir Michalas Wielhorskis.
Mūšiai
Konfederacijos metu įvyko keli šimtai mūšių ir susidūrimų visoje ATR teritorijoje ir už jos ribų. prie Šventosios Trejybės tvirtovės 1769 m., Balstogės 1769 m., Dobros 1770 m., Vidavos 1771 m., Stolovičių (1771 m., Lanckoronos 1771 m. ir Vavelio 1772 m.
Istorinė reikšmė
Baro konfederacijos pralaimėjimai buvo viena dingsčių Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalyti ATR. Baro konfederacija buvo likviduota po ATR I padalijimo. Konfederacijos pabaiga buvo vieno visuomenės brandos etapo pabaiga ir kito pradžia, virsmo metas.
Laiko juosta
1768 metų vasario 29-ąją, Bare, Respublikos pasienyje su Turkija (dabar tai – Vinicos sritis Ukrainos pietvakariuose), įsteigta konfederacija. Jos šūkis: „Tikėjimas ir laisvė“, ji pasiskelbė kovosianti prieš Rusijos įtaką Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, Jekaterinos II statytinį Poniatovskį, Čartoriskių Familiją, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą.
1768 spalio 10 d. Nesvyžiuje dabartinėje vakarų Baltarusija, vadovaujami Lietuvos konfederatų generalinio maršalkos Karolio Stanislovo Radvilos vadovaujami būriai neatsilaikė prieš Rusijos kariuomenę.
1768 spalio 29 d. Lietuvos konfederatų būrys patyrė skaudų pralaimėjimą ties Višakio Rūda, šiame mūšyje žuvo Žeimių dvarininko D. Medekšos sūnus Teodoras, kurio pagerbimui Medekša pastatė netoli dvaro koplystulpį.
1769 metų balandžio 5-ąją laukuose tarp Rogių (Rogi) ir Ivonyčių (Iwonicz) įvyko Kazimiero Pulaskio vadovaujamų konfederatų ir maskvėnų mūšis.
1770 m. rugsėjo 10 d. iki 1772 m. rugpjūčio 18 d. Čenstakavoje įtvirtintame Pauliečių vienuolyne gynėsi Baro konfederacijos padalinys, kuriam vadovavo Kazimieras Pulaskis. Jie kelis kartus atrėmė stipresnės Rusijos kariuomenės padalinius bei tapo Abiejų Tautų Respublikos aktyvaus pasipriešinimo simboliais. Kariai ypatingai pamėgo Dievo Motinos paveikslą, dažnai vaizduodami jį ant savo goržetų ir vėliavų.
1771 metų rugsėjo 12-ąją Rusų pulkininikas Suvorovas puolė ir užklupo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio vedamus lietuvių būrius visai nepasiruošusius Stolovičiuose ir jie patyrė nuostolių. Tai turėjo neigiamą įtaką tolimesnei pasipriešinimo eigai.
1771 metų lapkričio 3 d. pasikėsinta į Lenkijos karalių ir Lietuvos didijį kunigaikštį Stanislovą Augustą Poniatovskį, bandyta jį pagrobti, tačiau jis susitarė su savo pagrobėju J. Kuzma.
1772 metų rugpjūčio 18-ąją, praėjus dviem savaitėm po ATR padalinimo sutarties, rusams pasidavė Čenstakava – simbolinis konfederatų pasipriešinio fortas. Paskutinė konfederatų tvirtovė Zagužo (Zagórz) karmelitų vienuolyne krito 1772 metų lapkričio 28-ąją: apšaudžius rusams, čia kilo didelis gaisras, konfederacijos pasipriešinimas galutinai baigėsi.