Ilgai vyravo nuostata, kad laisvės kovos prasideda Tado Kosciuškos sukilimu, ankstesnių, konfederatų, pastangų prie jų nepriskiriant. Todėl 1768–1772 metų Baro konfederacijos įvykiai ilgą laiką buvo suvokiami kaip atskira praėjusios epochos dalis. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais istorikai vis labiau sutaria: Tado Kosciuškos ir vėlesnių, XIX amžiaus, sukilimų ištakos glūdi būtent Baro konfederacijos kovose. Galbūt įsigilinę į ano meto įvykius pagaliau atrasime ryšį su epocha, kuri ypač lietuviams atrodo tolima, nesuprantama, neaiški. Mūsų tautos atmintyje virsmas iš baroko į klasicizmą, iš absoliutinių monarchijų – į pirmąsias konstitucines monarchijas ar net respublikas nepaliko jokių pėdsakų arba juos nustelbė vėlesnių laikų simboliai. Baro konfederatų kovos, viena vertus, dar rėmėsi senosios epochos vertybėmis, kai giminės interesai buvo svarbesni už valstybės, kita vertus, jau buvo panašios į tikrą sukilimą: prieš neteisėtai išrinktą valdžią, su išorės priešą, už laisvę ir nepriklausomybę. Galima sakyti, kad Baro konfederacija buvo ir valstybinės santvarkos permąstymas, filosofinės naujo kelio paieškos. Per ketverius metus konfederatų atstovai daug bendravo su kitų šalių politinių grupių ideologais, čia ypač svarbi Prancūzijos, jos mąstytojų ir karo teoretikų įtaka. Parsivežtos idėjos sudygo visuomenėje, išauginusioje ateities sukilimų didvyrius. Nors Baro konfederaciją skaldė ginčai dėl postų, įtakos, apčiuopiamos naudos nei lietuviams, nei lenkams ji neatnešė, tačiau ugninga konfederatų kova už laisvę verta neblėstančios šlovės. Apie ją šioje knygoje ir pakalbėsime.

Valdas Rakutis